Liečiantis prie į elektros tinklą įjungto ir neįžeminto prietaiso metalinių dalių, žmogaus kūnu gali tekėti elektros srovė. Srovės dydis priklauso nuo prietaiso dalių izoliacijos varžos, kokiu kūno pločiu ir kaip stipriai spaudžiant liečiamas prietaisas, iš kokios medžiagos pagamintos grindys ant kurių stovima ir daug kitų faktorių. Normaliomis sąlygomis elektros srovė yra tokia maža, kad jos nejaučiama. Tačiau sugedus prietaiso izoliacijai, apipylus jį vandeniu ar kitų priežasčių, žmogaus kūnu gali pradėti tekėti mirtinai pavojingo dydžio elektros srovė. Kad to išvengti, dauguma šiuolaikinių elektros instaliacijų privalo turėti įžeminimo funkciją. Tokioje elektros instaliacijoje žalinga elektros srovė tekės ne žmogaus kūnu, bet įžeminimo laidu.
Senos statybos butų elektros instaliacijose dažnai buvo naudojami dviejų aliumininių laidų kabeliai, o tuo pačiu ir kištukiniai lizdai be specialaus įžeminimo kontakto. Deja, norint namuose turėti elektros instaliaciją su įžeminimu, reikia pakeisti ne tik kištukinius lizdus, bet ir kabelius. Naujieji kabeliai turi turėti tris laidus: fazinį, nulinį ir įžeminimo. Kabelių pakeitimas, jei jie pakloti po tinku, pakankamai „purvinas” darbas ir jį tenka derinti su didesniu buto remontu.
Be kabelių keitimo buto viduje, tenka keisti ir įvadinį kabelį, t. y. kabelį, kuris jungia laiptinės apskaitos spintoje esantį elektros įvadą su bute esančia įvadine dėžute. Šis darbas gali būti keblesnis jeigu įvadinis kabelis yra pravestas ne vamzdyje, bet paklotas po tinku. Tokiu atveju darbus tenka derinti su kaimynais, nes laiptinėje tenka daužyti tinką. Mano buto atveju apskaitos spinta yra šalia buto ir ją su butu tiesiogiai skiria mūro siena, todėl man užteko sienoje pragręžti apie 25 cm. ilgio skylę pro kurią įvedžiau naują kabelį į butą. Iš pradžių abejojau, ar verta gręžti skylę sienoje, nes priėjimas prie sienos iš spintos pusės yra nepatogus ir abejojau ar pavyks tiksliai pragręžti skylę ir prakišti kabelį, tad turėjau planus B ir C. Planas B – panaudoti senus kabelius. Taip būčiau galėjęs padaryti, nes į mano butą buvo atvesti du įvadiniai kabeliai po du laidus. Planas C – panaudoti telekomunikacijų vamzdį, kuriuo į butą būčiau atvedęs bent įžeminimo laidą.
Nutiesus ir sujungus naujus kabelius, reikia įvadinio kabelio įžeminimo laidą prijungti prie įžemintuvo. Įžemintuvo funkciją daugiabučiuose namuose atlieka laiptinėse esančios metalinės apskaitos spintos. Mano apskaitos spintoje yra privirintas nedidelis strypas su sriegiu, kurį ir panaudojau įžeminimo laido prijungimui.
Mano namo laiptinėse apskaitos spintos ne tik nerakinamos, bet ir neturi jokios apsaugos, kuri apsunkintų pasiekti spintoje sumontuotą įrangą ir laidus. Dėl to, bet kuris „elektrikas” be didelių pastangų galėtų paimti mano įžeminimo laidą ir prijungti jį prie fazinio laidininko. Visas mano buto įžeminimas virstų „įfazinimu”. Kad taip neatsitiktų, įžeminimo laidą pakartotinai įžeminau buto viduje. Tam pritaikiau atsitiktinai šalia įvadinės dėžutės atrastą įžemintą vielą, kuri tiesiogiai sujungta su apskaitos spinta.
Baigęs visus darbus atlikau testus. Ypač norėjau patestuoti trumpąjį jungimą, kuris įvyktų, jei į kištukinį lizdą įjungtas prietaisas sugestų. Dėl to, toliausiai nuo automatinio jungiklio esančiame kištukiniame lizde įžeminimo laidą sujungiau su faziniu laidininku. Trumpasis jungimas įvyko – automatinis jungiklis suveikė. Tokiu būdų patestavau ne tik ar veikia įžeminimas, bet ir ar bendrai elektros instaliacija atlaiko trumpą jungimą. Kiti testai nebuvo tokie ekstremalūs – įtampos matuokliu patikrinau, ar tarp kištukinių lizdų fazinio ir įžeminimo kontaktų yra įtampa.
Darant trumpojo jungimo testą nereikėtų trumpinti metalinių elektros instaliacijos dalių tiesiogiai liečiant laidu. Jos ne tik apanglės, bet gali ir apsilydyti. Vietoj to, tvirtai prijungiami du stori laidai prie trumpinamų dalių, o trumpasis jungimas sukeliamas sulietus laisvus laidų galus.