Dėmės ant sienos po glaistymo ir dažymo

Ne kartą teko girdėti apie vėluojančius ir pabrangusius remonto darbus, o šį kartą savo kailiu patyriau, kaip lengva apsiskaičiuoti planuojant darbų trukmę ir medžiagų sąnaudas, kai neturi reikiamos patirties.

Remonto darbas – apie 55 m2 ploto tinkuotų sienų, kurios buvo išdažytos jau išblukusiais raudonos spalvos dažais, perdažymas. Prieš dažymą reikėjo užtinkuoti keliose vietose dideliais gabalais išbyrėjusį tinką ir užglaistyti smulkesnius nelygumus. Vietoj planuotų kelių dienų, remonto darbai užsitęsė iki savaitės. Be to, neplanuotai teko pirkti brangų gruntą.

Pirmą kartą dėmes pastebėjau dar iki dažymo, kai nuglaisčiau kai kurias sienų vietas. Iš karto jų nesimatė, tačiau praėjus kelioms minutėms pastebėjau, kad glaistas pradėjo keisti spalvą tose vietose, kuriose jo storis buvo ploniausias. Vėliau spalva pasikeitė ir tose vietose, kuriose glaisto storis buvo storiausias. Glaistas visai spalvos nepakeitė tik naujai ištinkuotose sienos vietose.

Pirmiausia pamėginau sienas nuplauti vandeniu trindamas šepečiu. Tačiau seni dažai sureagavo su vandeniu ir dar labiau išryškėjo. Net tose sienų vietose, kuriose dažai buvo išblukę tiek, kad net nesimatė plika akimi, plaunant jas vandeniu išryškėjo. Tapo aišku, kad su turimu ribotu vandens kiekiu sienų nuplauti nepavyks.

Mėginimas gruntuoti sienas du kartus giluminiu gruntu taip pat nedavė vaisių – tiek glaistant, tiek dažant dėmės vis tiek atsirasdavo.

Dėmių atsiradimą paaiškinau taip – sienos buvo išdažytos „dažais”, kurie pagaminti iš vandenyje ištirpinto kažkokio pigmento, kuris tirpalui suteikė raudoną spalvą. Ant tokiais dažais išdažytos sienos tepamas glaistas ar dažomi dažai ištirpindavo pigmentą ir jis, prasigėręs pro glaistą ar dažus, suformuodavo dėmes. Tokių dažų naudojimas nenustebino, turint omeny, kad paskutinį kartą sienos buvo dažytos labai senai, kada dažų pasirinkimas nebuvo didelis.

Pradėjus domėtis kuo galėčiau užtepti sienas, kad jas išdažius neatsirastų dėmės, atradau, kad yra gaminami specialūs gruntai, skirti izoliacinio sluoksnio formavimui ant paviršių, kurie yra sutepti vandenyje tirpstančiais nešvarumais: kava, nikotinu, suodžiais. Nusipirkus mažiausią galimą grunto kiekį ir išdažius juo nedidelį eksperimentinį sienos plotą, dėmės tapo gerokai mažesnės ant jo uždažius dažais ar užtepus glaistu. O uždažius sienos plotą antru grunto sluoksniu, dėmės visai neatsirasdavo.

Taigi, neplanuotai teko pirkti didelį kiekį brangaus grunto ir du kartus gruntuoti sienas.

Elektros įvedimas: nuo paraiškos pateikimo iki pajungimo

Šiame įraše aprašysiu darbus, kuriuos reikėjo atlikti, kad garaže būtų įvesta elektra. Aprašomas garažas įrengtas bendrame pastate su kitais vienuolika garažų ir Registrų centre užregistruotas kaip atskiras objektas. Dėl to, skirtingai negu bendrijai priklausančiame garaže ir panašiai kaip nuosavo namo atveju, be elektros įvado ir instaliacijos montavimo, taip pat reikėjo Energijos skirstymo operatoriui (ESO) pateikti paraišką naujam elektros įvadui įrengti, gauti prijungimo sąlygas ir gauti pažymą iš Valstybinės energetikos inspekcijos (VEI), kad elektros tinklas yra tinkamas naudoti.

Visą elektros įvedimo procesą suskaidžiau į keturis etapus:

Žemiau rasite kiekvieno etapo aprašymą, o įrašo pabaigoje rasite keletą darbų nuotraukų.

Pirmas etapas – paraiškos pateikimas ESO

Detalią ir naujausią informaciją apie tai, ką reikia padaryti prieš pateikiant paraišką, kokie dokumentai reikalingi, kaip pateikti paraišką ir kitą informaciją galima rasti tam skirtame ESO svetainės puslapyje. Apibendrinant, svarbiausi dalykai, kurių reikia pateikiant paraišką, yra tokie:

  1. Apsisprendimas koks galingumas reikalingas.
  2. Apsisprendimas koks atvado tipas – vienfazis arba trifazis – reikalingas.
  3. Dokumentai. Priklausomai nuo situacijos, gali būti reikalingi tokie dokumentai: žemės sklypo ribų planas su nurodyta pageidaujama apskaitos įrengimo vieta, nekilnojamojo turto registro pažyma, bendrasavininkių sutikimas, įgaliojimai ir pan. Kadangi žemės sklypo ribų plano neturėjau, vietoj jo pateikiau nekilnojamojo turto registro pažymą, o pastabose įrašiau, kad apskaita būtų įrengtą artimiausioje komercinėje apskaitos spintoje (KAS).

Garaže neplanuojama naudoti nei didelės galios, nei sudėtingų įrenginių, tad vienfazis 3 kW galios atvadas yra pakankamas.

Paraišką pateikiau internetu jau mintoje ESO svetainėje. Po kelių dienų gavau patvirtinimą, kad elektra man bus įvesta. Kartu su patvirtinimu gavau išankstinio apmokėjimo už elektros įvedimą sąskaitą ir prijungimo sąlygas, t.y. dokumentą, kuriame nurodytos visos sąlygos, ką klientas ir ESO turi padaryti, kad elektra būtų įvesta.

Artimiausia laisva ESO komercinė apskaitos spinta, iš kurios reikėjo atsivesti įvadinį kabelį, buvo prie pat pastato, kuriame yra ir garažas, sienos. Dėl to, techninio projekto nereikėjo ruošti, o svarbiausias sąlygose nurodytas dalykas buvo šios spintos numeris.

Mokestis, kurį reikia sumokėti ESO už elektros įvedimą, priklauso ne tik nuo atvado tipo, bet ir galios. Be to, trifazio elektros tinklo įrengimas yra brangesnis, palyginus su vienfazio tinklo įrengimu. Dėl to, norint nepermokėti, reikia apgalvoti tiek dabartinius, tiek ateities elektros energijos poreikius.

Antras etapas – elektros įvado montavimas

Šio etapo pagrindiniai darbai: įvadinio kabelio tiesimas ir įvadinės dėžutės montavimas.

Garažui priskirta komercinė apskaitos spinta yra pastatyta ant žemės prie pat garažų pastato sienos. Parinkau tokį kabelio tiesimo kelią: kabelis iš spintos iškišamas po žeme → po žeme nutiesiamas iki sienos→ vertikaliai siena pakeliamas iki reikiamo aukščio→ horizontaliai siena nuvedamas iki garažo ir pro išgręžtą skylę sienoje įkišamas į garažo vidų → garažo viduje kabelis nutiesiamas iki įvadinės dėžutės. Visas kelio ilgis ∼13 metrų.

Remiantis Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių (EĮĮBT) ir Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklių (ELIĮT) dokumentais, atsižvelgiau į šiuos reikalavimus:

    • Kabelis turi būti tinkamas tiek tiesimui po žeme, tiek atspariam atmosferos poveikiui. Šiuos reikalavimus tenkina  CYKY tipo kabelis.
    • Tiesiant įvadinį kabelį buvo nuspręsta, kad jei ateityje reiktų padidinti galią iki 5 kW, įvadinio kabelio nebereiktų keisti. Dėl to, rinkdamasis kabelio laidų storį turėjau omeny, kad juo galės tekėti 5000/220≈23 A srovė. Pagal EĮĮBT taisyklių 1 priedo 4 lentelę artimiausias varinio laido storis, kuris atitinka 23 A arba stipresnę srovę yra 2,5 mm2 (atitinka 25 A srovę). Atsižvelgus į tai, kad lentelėje pateikiamos „standartinių” aplinkos sąlygų vertės, o didėjant aplinkos temperatūrai arba mažėjant aplinkos šiluminei varžai leidžiama maksimali srovė mažėja, pasirinkau kabelį su 4 mm2 laidų storiais.
  • Atstumas nuo žemės paviršiaus iki kabelio (toje vietoje, kurioje jis pritvirtintas prie išorinės sienos) turi būti ne mažesnis kaip 2,75 m.
  • Toje vietoje, kurioje kabelis išlenda iš po žemių ir vertikaliai tiesiamas iki reikiamo aukščio, jis turi būti mechaniškai apsaugotas, todėl jį įkišau į tvirtą PVC vamzdį.
  • Toje vietoje, kurioje kabelis prakišamas pro sienoje išgręžtą skylę, kabelis turi būti papildomai įkištas į izoliacinį vamzdį.

Kaip jau minėjau, apskaitos spinta yra sumontuota ant žemės. Mėgindamas po žemėmis iškišti kabelį iš apskaitos spintos susidūriau su netikėta problema. Iškasiau nemažai žemių, kol supratau, kad šoninės spintos sienelės įkastos į žemę taip giliai, kad nepavyks pasiekti jų apačios. Kasdamas žemę iš spintos priekinės sienelės pusės, užteko iškasti apie 20 cm. gylio duobę ir pasiekti sienelės apačią. Po žemėmis nutiestą kabelį papildomai įkišau į gofruotą vamzdį. Tokiu būdų sumažinau tikimybę, kad jis bus nukirstas ar pažeistas, jei kas nors šalia spintos vykdytų kasimo darbus.

ESO pateiktose prijungimo sąlygose buvo nurodyta, kad kabelis turi būti paruoštas prijungimui prie elektros tinklo. Dėl to, apskaitos spintoje esančio kabelio galui nuėmiau izoliaciją, o įžeminimo laidą prijungiau prie apskaitos spintoje esančios įžeminimo šynos.

Garažo viduje kabelį nuvedžiau iki įvadinės dėžutės. Įvadinėje dėžutėje kabelio fazinį laidą pirmiausia prijungiau prie automatinių jungiklių. Po to, kiekvieną laidą – fazinį, nulinį ir įžeminimo – prijungiau prie atskirų kaladėlių, prie kurių vėliau jungsiu elektros instaliacijos laidus.

Pagal EĮĮBT taisyklių 1 priedo 31 lentelę, maksimali vardinė automatinių jungiklių srovė naudojant 3 kW galią negali būti didesnė nei 16 A. Kadangi garaže neplanuojama naudoti jokie specialūs įrenginiai, parinkau B suveikimo charakteristikos tipo jungiklius, kurie yra šiek tiek „jautresni” už C charakteristiką, kurią turį apskaitos spintoje sumontuoti ESO automatiniai jungikliai. Garažo elektros instaliacijai panaudojau du automatinius jungiklius: apšvietimo (10 A vardinė srovė) ir kištukinių lizdų (16 A vardinė srovė) grandinėms apsaugoti.

Trečias etapas – elektros instaliacijos montavimas

Paprastai garažuose elektros instaliacija įrengiama ant sienos, t. y. kabeliai, kištukiniai lizdai, paskirstymo dėžutės ir kiti elementai montuojami ant sienų jų nepaslepiant. Tokią instaliaciją gana paprasta įrengti, ypač jei sienos nėra tinkuotos ar iškaltos dailylentėmis. Kadangi buvo nuspręsta, kad garažo saugumas ir estetiškumas yra svarbesni dalykai, elektros instaliaciją montavau po tinku.

Pagal ELIĮT taisyklių 1 priedo 1 lentelę mažiausias leidžiamas varinio laido storis yra 1,5 mm2. Pagal EĮĮBT taisyklių 1 priedo 4 lentelę tokio storio laidu leidžiama tekėti 18 A srovei. 18 A srovė atitinka 220 × 18 ≈ 4 kW galią. Dėl to, apšvietimo grandinei kabelio su 1,5 mm2 storio laidais yra daugiau nei pakankama. Kištukinių lizdų grandinėms kabelis su 1,5 mm2 storio laidais taip pat galėjo būti tinkamas. Tačiau, kaip ir įvadinio kabelio atveju, atsižvelgus į tai, kad ateityje galia gali būti didinama iki 5 kW, pasirinkau kabelį su 2,5 mm2 storio laidais.

Pirmas darbas, kurį padariau prieš montuojant elektros instaliaciją, ant sienos susižymėjau vietas, kuriose turi būti jungiklis, šviestuvai, kištukiniai lizdai ir kabelių grioveliai. Po to, pažymėtose vietose iškirtau griovelius ir angas. Nors įrankių nuomos įmonės siūlo išsinuomoti specialius prietaisus, kurie skirti griovelių pjovimui, tačiau dėl kelių metrų ilgio griovelių to nedariau ir juos iškaliau rankomis su kaltu ir plaktuku. Kištukinių lizdų, jungiklio ir paskirstymo dėžutės angoms iškalti kalto ir plaktuko neužteko. Pirmiausia reikėjo su smūginiu grąžtu tankiai prigręžti skylių, kad būtų galima lengviau iškalti reikiamo diametro angas.

Iškirtęs griovelius ir angas jas išvaliau bei ištepiau giluminiu tinko gruntu. Grioveliuose kabelius pritvirtinau su specialiais į plytą įkalamais kabelių laikikliais. Jungiklį, paskirstymo dėžutę ir kištukinius lizdus angose pritvirtinau su paprastu tinku, kurį vėliau panaudojau ir griovelių užlyginimui.

Esu išmėginęs nemažai laidų sujungimų būdų: pradedant laidų susukimu ir apvyniojimu izoliacija, kaladėlėmis, laidų susukimu jungtimi su sriegiu ir baigiant spyruoklinėmis jungtimis. Šį kartą išmėginau užspaudžiamas jungtis. Užspaudžiamos jungtys turi svirtelę, kurią užlenkus laidas tvirtai prispaudžiamas prie vidinio kontakto. Skirtingai nei spyruoklines jungtis, naudojant užspaudžiamas jungtis labai lengva išardyti laido ir jungties kontaktą. Nors tokios jungtys šiek tiek brangesnės, bet su jomis buvo labai paprasta dirbti.

Sumontavus visą elektros instaliaciją ir ją prijungus prie įvadinio kabelio, patikrinau, ar nepadariau klaidos sujungdamas laidus. Su varžos matuokliu patikrinau, ar nėra trumpo sujungimo tarp fazinio, nulinio ir įžeminimo laidų.

Ketvirtas etapas – elektros pajungimas ir testavimas

Atlikus įvado ir instaliacijos montavimo darbus, techniškai elektros tinklas yra paruoštas prijungti prie ESO elektros tinklo. Tačiau, norint, kad ESO tai padarytų, pirmiausia reikia, kad VEI inspektorius, neradęs trūkumų, tai patvirtintų išduodamas pažymą. Vienas iš privalomų dokumentų, kuriuos reikia pateikti VEI – varžų matavimo protokolas. Deja, šio dokumento negalima paruošti pačiam, tai turi padaryti specialų leidimą ir įrangą turintis elektrikas. Dėl to, tiek varžų matavimo protokolo, tiek kitų dokumentų paruošimą ir pateikimą VEI patikėjau pasamdytam elektrikui. Jis atvažiavo, apžiūrėjo, pamatavo varžas ir paruošęs visus dokumentus pateikė juos VEI.

Man teliko stebėti svetainės elektra.manogile.lt skiltį „Paraiškos ir prašymai” ir laukti, kol VEI išduos pažymą ir perduos ją ESO. Po savaitės šiame puslapyje atsirado įrašas, kad ESO gavo VEI pažymą. Dar po kelių dienų paskambino ESO inžinierius ir pranešė, kad garažo įvadinis kabelis prijungtas prie skaitiklio ir galima naudoti elektrą.

Nuvykęs į garažą įjungiau automatinius jungiklius ir apšvietimo jungiklį. Valio, nušvito šviesa! Su savadarbiu prietaisu – du laidai sujungti su lempute – patikrinau ar veikia kištukiniai lizdai. Taip pat, prijungęs prietaiso laidus prie kištukinio lizdo fazinio ir įžeminimo kontaktų patikrinau ar veikia įžeminimas.

Pabaigai, kelios elektros įvedimo darbų nuotraukos.

Elektros įžeminimo įvedimas senos statybos bute

Liečiantis prie į elektros tinklą įjungto ir neįžeminto prietaiso metalinių dalių, žmogaus kūnu gali tekėti elektros srovė. Srovės dydis priklauso nuo prietaiso dalių izoliacijos varžos, kokiu kūno pločiu ir kaip stipriai spaudžiant liečiamas prietaisas, iš kokios medžiagos pagamintos grindys ant kurių stovima ir daug kitų faktorių. Normaliomis sąlygomis elektros srovė yra tokia maža, kad jos nejaučiama. Tačiau sugedus prietaiso izoliacijai, apipylus jį vandeniu ar kitų priežasčių, žmogaus kūnu gali pradėti tekėti mirtinai pavojingo dydžio elektros srovė. Kad to išvengti, dauguma šiuolaikinių elektros instaliacijų privalo turėti įžeminimo funkciją. Tokioje elektros instaliacijoje žalinga elektros srovė tekės ne žmogaus kūnu, bet įžeminimo laidu.

Senos statybos butų elektros instaliacijose dažnai buvo naudojami dviejų aliumininių laidų kabeliai, o tuo pačiu ir kištukiniai lizdai be specialaus įžeminimo kontakto. Deja, norint namuose turėti elektros instaliaciją su įžeminimu, reikia pakeisti ne tik kištukinius lizdus, bet ir kabelius. Naujieji kabeliai turi turėti tris laidus: fazinį, nulinį ir įžeminimo. Kabelių pakeitimas, ypač jei jie pakloti po tinku, pakankamai „purvinas” darbas ir jį tenka derinti su didesniu buto remontu.

Be kabelių keitimo buto viduje, tenka keisti ir įvadinį kabelį, t. y. kabelį, kuris jungia laiptinės apskaitos spintoje esantį elektros įvadą su bute esančia įvadine dėžute. Šis darbas gali būti keblesnis, jei, kaip ir mano atveju, įvadinis kabelis buvo pravestas ne vamzdyje, bet paklotas po tinku. Kadangi apskaitos spinta yra šalia mano buto ir ją su butu tiesiogiai skiria mūro siena, todėl man užteko sienoje pragręžti apie 25 cm. ilgio skylę pro kurią įvedžiau naują kabelį į butą. Iš pradžių abejojau, ar verta gręžti skylę sienoje, nes priėjimas prie sienos iš spintos pusės yra nepatogus ir abejojau ar pavyks tiksliai pragręžti skylę ir prakišti kabelį, tad turėjau planus B ir C. Planas B – panaudoti senus kabelius. Taip būčiau galėjęs padaryti, nes į mano butą buvo atvesti du įvadiniai kabeliai po du laidus. Planas C – panaudoti telekomunikacijų vamzdį, kuriuo į butą būčiau atvedęs bent įžeminimo laidą.

Nutiesus ir sujungus naujus kabelius, reikia įvadinio kabelio įžeminimo laidą prijungti prie įžemintuvo. Įžemintuvo funkciją daugiabučiuose namuose atlieka laiptinėse esančios metalinės apskaitos spintos. Mano apskaitos spintoje yra privirintas nedidelis strypas su sriegiu, kurį ir panaudojau įžeminimo laido prijungimui.

Mano namo laiptinėse apskaitos spintos ne tik nerakinamos, bet ir neturi jokios apsaugos, kuri apsunkintų pasiekti spintoje sumontuotą įrangą ir laidus. Dėl to, „chuliganas-elektrikas” be didelių pastangų galėtų paimti mano įžeminimo laidą ir prijungti jį prie fazinio laidininko. Visas mano buto įžeminimas virstų „įfazinimu”. Kad taip neatsitiktų, įžeminimo laidą pakartotinai įžeminau buto viduje. Tam pritaikiau atsitiktinai šalia įvadinės dėžutės atrastą įžemintą vielą, kuri tiesiogiai sujungta su apskaitos spinta.

Baigęs visus darbus atlikau testus. Ypač norėjau realiomis sąlygomis patestuoti pakartotinį įžeminimą, t.y. ar įvyks trumpasis jungimas, jei kas nors prijungtų buto įžeminimo laidą prie fazės laidininko. Dėl to, įžeminimo laidą sujungiau su faziniu laidininku (esančio už automatinio jungiklio). Trumpasis jungimas įvyko – automatinis jungiklis suveikė. Tokiu būdų patestavau ne tik ar veikia pakartotinis įžeminimas, bet ir ar bendrai elektros instaliacija atlaiko trumpą jungimą. Kitas testas nebuvo toks ekstremalus. Prie kištukinių lizdų fazinio ir įžeminimo kontaktų prijungiau elektros lemputę ir patikrinau ar ji šviečia.

Pastaba, darant trumpojo jungimo testą nereikėtų trumpinti metalinių elektros instaliacijos dalių tiesiogiai liečiant laidu. Jos ne tik apanglės, bet gali ir apsilydyti. Vietoj to, tvirtai prijungiami du stori laidai prie trumpinamų dalių, o trumpasis jungimas sukeliamas sulietus laisvus laidų galus.

Dėmesio, šio įrašo autorius nėra profesionalus elektrikas. Visa šiame įraše pateikta informacija yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jei nors truputi abejojate savo veiksmais, kreipkitės pagalbos į profesionalų elektriką.