Dėmės ant sienos po glaistymo ir dažymo

Ne kartą teko girdėti apie vėluojančius ir pabrangusius remonto darbus, o šį kartą savo kailiu patyriau, kaip lengva apsiskaičiuoti planuojant darbų trukmę ir medžiagų sąnaudas, kai neturi reikiamos patirties.

Remonto darbas – apie 55 m2 ploto tinkuotų sienų, kurios buvo išdažytos jau išblukusiais raudonos spalvos dažais, perdažymas. Prieš dažymą reikėjo užtinkuoti keliose vietose dideliais gabalais išbyrėjusį tinką ir užglaistyti smulkesnius nelygumus. Vietoj planuotų kelių dienų, remonto darbai užsitęsė iki savaitės. Be to, neplanuotai teko pirkti brangų gruntą.

Pirmą kartą dėmes pastebėjau dar iki dažymo, kai nuglaisčiau kai kurias sienų vietas. Iš karto jų nesimatė, tačiau praėjus kelioms minutėms pastebėjau, kad glaistas pradėjo keisti spalvą tose vietose, kuriose jo storis buvo ploniausias. Vėliau spalva pasikeitė ir tose vietose, kuriose glaisto storis buvo storiausias. Glaistas visai spalvos nepakeitė tik naujai ištinkuotose sienos vietose.

Pirmiausia pamėginau sienas nuplauti vandeniu trindamas šepečiu. Tačiau seni dažai sureagavo su vandeniu ir dar labiau išryškėjo. Net tose sienų vietose, kuriose dažai buvo išblukę tiek, kad net nesimatė plika akimi, plaunant jas vandeniu išryškėjo. Tapo aišku, kad su turimu ribotu vandens kiekiu sienų nuplauti nepavyks.

Mėginimas gruntuoti sienas du kartus giluminiu gruntu taip pat nedavė vaisių – tiek glaistant, tiek dažant dėmės vis tiek atsirasdavo.

Dėmių atsiradimą paaiškinau taip – sienos buvo išdažytos „dažais”, kurie pagaminti iš vandenyje ištirpinto kažkokio pigmento, kuris tirpalui suteikė raudoną spalvą. Ant tokiais dažais išdažytos sienos tepamas glaistas ar dažomi dažai ištirpindavo pigmentą ir jis, prasigėręs pro glaistą ar dažus, suformuodavo dėmes. Tokių dažų naudojimas nenustebino, turint omeny, kad paskutinį kartą sienos buvo dažytos labai senai, kada dažų pasirinkimas nebuvo didelis.

Pradėjus domėtis kuo galėčiau užtepti sienas, kad jas išdažius neatsirastų dėmės, atradau, kad yra gaminami specialūs gruntai, skirti izoliacinio sluoksnio formavimui ant paviršių, kurie yra sutepti vandenyje tirpstančiais nešvarumais: kava, nikotinu, suodžiais. Nusipirkus mažiausią galimą grunto kiekį ir išdažius juo nedidelį eksperimentinį sienos plotą, dėmės tapo gerokai mažesnės ant jo uždažius dažais ar užtepus glaistu. O uždažius sienos plotą antru grunto sluoksniu, dėmės visai neatsirasdavo.

Taigi, neplanuotai teko pirkti didelį kiekį brangaus grunto ir du kartus gruntuoti sienas.

Natrio kiekis valgomojoje druskoje ir sodoje

Lyginant maisto produktuose esančio natrio kiekį su žinynuose pateikiamomis rekomenduojamomis natrio normomis, tai padaryti nėra paprasta, nes maisto produktų etiketėse dažniausiai nurodomas natrio turinčių medžiagų, pavyzdžiui, valgomosios druskos, kiekis, o žinynuose – natrio kiekis. Nors pasitaiko ir atvirkščiai, produktų etiketėse nurodomas natrio kiekis, pavyzdžiui, mineraliniame vandenyje, o žinynuose – medžiagų kiekis.

Norint palyginti skirtingai nurodomus natrio kiekius, reikia žinoti natrio masės dalį medžiagoje.

Valgomosios druskos (natrio chlorido) cheminė formulė yra NaCl. Sudėjus natrio ir chloro atomų mases, kurios nurodomos periodinėje cheminių elementų lentelėje, gaunama, kad druskos masė yra apie 58,5 g/mol. Natrio masė yra apie 23 g/mol. Todėl natrio masės dalis druskoje yra 23/58,5≈0,39 arba, kad lengviau būtų įsiminti, apytiksliai 2/5 dalys.

Valgomosios sodos (natrio hidrokarbonato) cheminė formulė yra NaHCO3, o jos masė – apie 83,0 g/mol. Todėl natrio masės dalis sodoje yra 23/83≈0,28 arba, kad lengviau būtų įsiminti, apytiksliai 1/3 dalys.

Kitaip sakant, jei žinyne nurodoma, kad natrio rekomenduojama paros norma yra 1,5 g, tai atitinka 1,5/0,39≈3,8 g druskos arba 1,5/0,28≈5,4 g sodos. Jei maisto produkto etiketėje nurodomas druskos arba sodos kiekis yra 2 g, tai atitinka atitinkamai 2×0,39≈0,78 g arba 2×0,28≈0,56 g natrio.

Elektros įvedimas: nuo paraiškos pateikimo iki pajungimo

Šiame įraše aprašysiu darbus, kuriuos reikėjo atlikti, kad garaže būtų įvesta elektra. Aprašomas garažas įrengtas bendrame pastate su kitais vienuolika garažų ir Registrų centre užregistruotas kaip atskiras objektas. Dėl to, skirtingai negu bendrijai priklausančiame garaže ir panašiai kaip nuosavo namo atveju, be elektros įvado ir instaliacijos montavimo, taip pat reikėjo Energijos skirstymo operatoriui (ESO) pateikti paraišką naujam elektros įvadui įrengti, gauti prijungimo sąlygas ir gauti pažymą iš Valstybinės energetikos inspekcijos (VEI), kad elektros tinklas yra tinkamas naudoti.

Visą elektros įvedimo procesą suskaidžiau į keturis etapus:

Žemiau rasite kiekvieno etapo aprašymą, o įrašo pabaigoje rasite keletą darbų nuotraukų.

Pirmas etapas – paraiškos pateikimas ESO

Detalią ir naujausią informaciją apie tai, ką reikia padaryti prieš pateikiant paraišką, kokie dokumentai reikalingi, kaip pateikti paraišką ir kitą informaciją galima rasti tam skirtame ESO svetainės puslapyje. Apibendrinant, svarbiausi dalykai, kurių reikia pateikiant paraišką, yra tokie:

  1. Apsisprendimas koks galingumas reikalingas.
  2. Apsisprendimas koks atvado tipas – vienfazis arba trifazis – reikalingas.
  3. Dokumentai. Priklausomai nuo situacijos, gali būti reikalingi tokie dokumentai: žemės sklypo ribų planas su nurodyta pageidaujama apskaitos įrengimo vieta, nekilnojamojo turto registro pažyma, bendrasavininkių sutikimas, įgaliojimai ir pan. Kadangi žemės sklypo ribų plano neturėjau, vietoj jo pateikiau nekilnojamojo turto registro pažymą, o pastabose įrašiau, kad apskaita būtų įrengtą artimiausioje komercinėje apskaitos spintoje (KAS).

Garaže neplanuojama naudoti nei didelės galios, nei sudėtingų įrenginių, tad vienfazis 3 kW galios atvadas yra pakankamas.

Paraišką pateikiau internetu jau mintoje ESO svetainėje. Po kelių dienų gavau patvirtinimą, kad elektra man bus įvesta. Kartu su patvirtinimu gavau išankstinio apmokėjimo už elektros įvedimą sąskaitą ir prijungimo sąlygas, t.y. dokumentą, kuriame nurodytos visos sąlygos, ką klientas ir ESO turi padaryti, kad elektra būtų įvesta.

Artimiausia laisva ESO komercinė apskaitos spinta, iš kurios reikėjo atsivesti įvadinį kabelį, buvo prie pat pastato, kuriame yra ir garažas, sienos. Dėl to, techninio projekto nereikėjo ruošti, o svarbiausias sąlygose nurodytas dalykas buvo šios spintos numeris.

Mokestis, kurį reikia sumokėti ESO už elektros įvedimą, priklauso ne tik nuo atvado tipo, bet ir galios. Be to, trifazio elektros tinklo įrengimas yra brangesnis, palyginus su vienfazio tinklo įrengimu. Dėl to, norint nepermokėti, reikia apgalvoti tiek dabartinius, tiek ateities elektros energijos poreikius.

Antras etapas – elektros įvado montavimas

Šio etapo pagrindiniai darbai: įvadinio kabelio tiesimas ir įvadinės dėžutės montavimas.

Garažui priskirta komercinė apskaitos spinta yra pastatyta ant žemės prie pat garažų pastato sienos. Parinkau tokį kabelio tiesimo kelią: kabelis iš spintos iškišamas po žeme → po žeme nutiesiamas iki sienos→ vertikaliai siena pakeliamas iki reikiamo aukščio→ horizontaliai siena nuvedamas iki garažo ir pro išgręžtą skylę sienoje įkišamas į garažo vidų → garažo viduje kabelis nutiesiamas iki įvadinės dėžutės. Visas kelio ilgis ∼13 metrų.

Remiantis Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių (EĮĮBT) ir Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklių (ELIĮT) dokumentais, atsižvelgiau į šiuos reikalavimus:

    • Kabelis turi būti tinkamas tiek tiesimui po žeme, tiek atspariam atmosferos poveikiui. Šiuos reikalavimus tenkina  CYKY tipo kabelis.
    • Tiesiant įvadinį kabelį buvo nuspręsta, kad jei ateityje reiktų padidinti galią iki 5 kW, įvadinio kabelio nebereiktų keisti. Dėl to, rinkdamasis kabelio laidų storį turėjau omeny, kad juo galės tekėti 5000/220≈23 A srovė. Pagal EĮĮBT taisyklių 1 priedo 4 lentelę artimiausias varinio laido storis, kuris atitinka 23 A arba stipresnę srovę yra 2,5 mm2 (atitinka 25 A srovę). Atsižvelgus į tai, kad lentelėje pateikiamos „standartinių” aplinkos sąlygų vertės, o didėjant aplinkos temperatūrai arba mažėjant aplinkos šiluminei varžai leidžiama maksimali srovė mažėja, pasirinkau kabelį su 4 mm2 laidų storiais.
  • Atstumas nuo žemės paviršiaus iki kabelio (toje vietoje, kurioje jis pritvirtintas prie išorinės sienos) turi būti ne mažesnis kaip 2,75 m.
  • Toje vietoje, kurioje kabelis išlenda iš po žemių ir vertikaliai tiesiamas iki reikiamo aukščio, jis turi būti mechaniškai apsaugotas, todėl jį įkišau į tvirtą PVC vamzdį.
  • Toje vietoje, kurioje kabelis prakišamas pro sienoje išgręžtą skylę, kabelis turi būti papildomai įkištas į izoliacinį vamzdį.

Kaip jau minėjau, apskaitos spinta yra sumontuota ant žemės. Mėgindamas po žemėmis iškišti kabelį iš apskaitos spintos susidūriau su netikėta problema. Iškasiau nemažai žemių, kol supratau, kad šoninės spintos sienelės įkastos į žemę taip giliai, kad nepavyks pasiekti jų apačios. Kasdamas žemę iš spintos priekinės sienelės pusės, užteko iškasti apie 20 cm. gylio duobę ir pasiekti sienelės apačią. Po žemėmis nutiestą kabelį papildomai įkišau į gofruotą vamzdį. Tokiu būdų sumažinau tikimybę, kad jis bus nukirstas ar pažeistas, jei kas nors šalia spintos vykdytų kasimo darbus.

ESO pateiktose prijungimo sąlygose buvo nurodyta, kad kabelis turi būti paruoštas prijungimui prie elektros tinklo. Dėl to, apskaitos spintoje esančio kabelio galui nuėmiau izoliaciją, o įžeminimo laidą prijungiau prie apskaitos spintoje esančios įžeminimo šynos.

Garažo viduje kabelį nuvedžiau iki įvadinės dėžutės. Įvadinėje dėžutėje kabelio fazinį laidą pirmiausia prijungiau prie automatinių jungiklių. Po to, kiekvieną laidą – fazinį, nulinį ir įžeminimo – prijungiau prie atskirų kaladėlių, prie kurių vėliau jungsiu elektros instaliacijos laidus.

Pagal EĮĮBT taisyklių 1 priedo 31 lentelę, maksimali vardinė automatinių jungiklių srovė naudojant 3 kW galią negali būti didesnė nei 16 A. Kadangi garaže neplanuojama naudoti jokie specialūs įrenginiai, parinkau B suveikimo charakteristikos tipo jungiklius, kurie yra šiek tiek „jautresni” už C charakteristiką, kurią turį apskaitos spintoje sumontuoti ESO automatiniai jungikliai. Garažo elektros instaliacijai panaudojau du automatinius jungiklius: apšvietimo (10 A vardinė srovė) ir kištukinių lizdų (16 A vardinė srovė) grandinėms apsaugoti.

Trečias etapas – elektros instaliacijos montavimas

Paprastai garažuose elektros instaliacija įrengiama ant sienos, t. y. kabeliai, kištukiniai lizdai, paskirstymo dėžutės ir kiti elementai montuojami ant sienų jų nepaslepiant. Tokią instaliaciją gana paprasta įrengti, ypač jei sienos nėra tinkuotos ar iškaltos dailylentėmis. Kadangi buvo nuspręsta, kad garažo saugumas ir estetiškumas yra svarbesni dalykai, elektros instaliaciją montavau po tinku.

Pagal ELIĮT taisyklių 1 priedo 1 lentelę mažiausias leidžiamas varinio laido storis yra 1,5 mm2. Pagal EĮĮBT taisyklių 1 priedo 4 lentelę tokio storio laidu leidžiama tekėti 18 A srovei. 18 A srovė atitinka 220 × 18 ≈ 4 kW galią. Dėl to, apšvietimo grandinei kabelio su 1,5 mm2 storio laidais yra daugiau nei pakankama. Kištukinių lizdų grandinėms kabelis su 1,5 mm2 storio laidais taip pat galėjo būti tinkamas. Tačiau, kaip ir įvadinio kabelio atveju, atsižvelgus į tai, kad ateityje galia gali būti didinama iki 5 kW, pasirinkau kabelį su 2,5 mm2 storio laidais.

Pirmas darbas, kurį padariau prieš montuojant elektros instaliaciją, ant sienos susižymėjau vietas, kuriose turi būti jungiklis, šviestuvai, kištukiniai lizdai ir kabelių grioveliai. Po to, pažymėtose vietose iškirtau griovelius ir angas. Nors įrankių nuomos įmonės siūlo išsinuomoti specialius prietaisus, kurie skirti griovelių pjovimui, tačiau dėl kelių metrų ilgio griovelių to nedariau ir juos iškaliau rankomis su kaltu ir plaktuku. Kištukinių lizdų, jungiklio ir paskirstymo dėžutės angoms iškalti kalto ir plaktuko neužteko. Pirmiausia reikėjo su smūginiu grąžtu tankiai prigręžti skylių, kad būtų galima lengviau iškalti reikiamo diametro angas.

Iškirtęs griovelius ir angas jas išvaliau bei ištepiau giluminiu tinko gruntu. Grioveliuose kabelius pritvirtinau su specialiais į plytą įkalamais kabelių laikikliais. Jungiklį, paskirstymo dėžutę ir kištukinius lizdus angose pritvirtinau su paprastu tinku, kurį vėliau panaudojau ir griovelių užlyginimui.

Esu išmėginęs nemažai laidų sujungimų būdų: pradedant laidų susukimu ir apvyniojimu izoliacija, kaladėlėmis, laidų susukimu jungtimi su sriegiu ir baigiant spyruoklinėmis jungtimis. Šį kartą išmėginau užspaudžiamas jungtis. Užspaudžiamos jungtys turi svirtelę, kurią užlenkus laidas tvirtai prispaudžiamas prie vidinio kontakto. Skirtingai nei spyruoklines jungtis, naudojant užspaudžiamas jungtis labai lengva išardyti laido ir jungties kontaktą. Nors tokios jungtys šiek tiek brangesnės, bet su jomis buvo labai paprasta dirbti.

Sumontavus visą elektros instaliaciją ir ją prijungus prie įvadinio kabelio, patikrinau, ar nepadariau klaidos sujungdamas laidus. Su varžos matuokliu patikrinau, ar nėra trumpo sujungimo tarp fazinio, nulinio ir įžeminimo laidų.

Ketvirtas etapas – elektros pajungimas ir testavimas

Atlikus įvado ir instaliacijos montavimo darbus, techniškai elektros tinklas yra paruoštas prijungti prie ESO elektros tinklo. Tačiau, norint, kad ESO tai padarytų, pirmiausia reikia, kad VEI inspektorius, neradęs trūkumų, tai patvirtintų išduodamas pažymą. Vienas iš privalomų dokumentų, kuriuos reikia pateikti VEI – varžų matavimo protokolas. Deja, šio dokumento negalima paruošti pačiam, tai turi padaryti specialų leidimą ir įrangą turintis elektrikas. Dėl to, tiek varžų matavimo protokolo, tiek kitų dokumentų paruošimą ir pateikimą VEI patikėjau pasamdytam elektrikui. Jis atvažiavo, apžiūrėjo, pamatavo varžas ir paruošęs visus dokumentus pateikė juos VEI.

Man teliko stebėti svetainės elektra.manogile.lt skiltį „Paraiškos ir prašymai” ir laukti, kol VEI išduos pažymą ir perduos ją ESO. Po savaitės šiame puslapyje atsirado įrašas, kad ESO gavo VEI pažymą. Dar po kelių dienų paskambino ESO inžinierius ir pranešė, kad garažo įvadinis kabelis prijungtas prie skaitiklio ir galima naudoti elektrą.

Nuvykęs į garažą įjungiau automatinius jungiklius ir apšvietimo jungiklį. Valio, nušvito šviesa! Su savadarbiu prietaisu – du laidai sujungti su lempute – patikrinau ar veikia kištukiniai lizdai. Taip pat, prijungęs prietaiso laidus prie kištukinio lizdo fazinio ir įžeminimo kontaktų patikrinau ar veikia įžeminimas.

Pabaigai, kelios elektros įvedimo darbų nuotraukos.

Elektros įžeminimo įvedimas senos statybos bute

Liečiantis prie į elektros tinklą įjungto ir neįžeminto prietaiso metalinių dalių, žmogaus kūnu gali tekėti elektros srovė. Srovės dydis priklauso nuo prietaiso dalių izoliacijos varžos, kokiu kūno pločiu ir kaip stipriai spaudžiant liečiamas prietaisas, iš kokios medžiagos pagamintos grindys ant kurių stovima ir daug kitų faktorių. Normaliomis sąlygomis elektros srovė yra tokia maža, kad jos nejaučiama. Tačiau sugedus prietaiso izoliacijai, apipylus jį vandeniu ar kitų priežasčių, žmogaus kūnu gali pradėti tekėti mirtinai pavojingo dydžio elektros srovė. Kad to išvengti, dauguma šiuolaikinių elektros instaliacijų privalo turėti įžeminimo funkciją. Tokioje elektros instaliacijoje žalinga elektros srovė tekės ne žmogaus kūnu, bet įžeminimo laidu.

Senos statybos butų elektros instaliacijose dažnai buvo naudojami dviejų aliumininių laidų kabeliai, o tuo pačiu ir kištukiniai lizdai be specialaus įžeminimo kontakto. Deja, norint namuose turėti elektros instaliaciją su įžeminimu, reikia pakeisti ne tik kištukinius lizdus, bet ir kabelius. Naujieji kabeliai turi turėti tris laidus: fazinį, nulinį ir įžeminimo. Kabelių pakeitimas, ypač jei jie pakloti po tinku, pakankamai „purvinas” darbas ir jį tenka derinti su didesniu buto remontu.

Be kabelių keitimo buto viduje, tenka keisti ir įvadinį kabelį, t. y. kabelį, kuris jungia laiptinės apskaitos spintoje esantį elektros įvadą su bute esančia įvadine dėžute. Šis darbas gali būti keblesnis, jei, kaip ir mano atveju, įvadinis kabelis buvo pravestas ne vamzdyje, bet paklotas po tinku. Kadangi apskaitos spinta yra šalia mano buto ir ją su butu tiesiogiai skiria mūro siena, todėl man užteko sienoje pragręžti apie 25 cm. ilgio skylę pro kurią įvedžiau naują kabelį į butą. Iš pradžių abejojau, ar verta gręžti skylę sienoje, nes priėjimas prie sienos iš spintos pusės yra nepatogus ir abejojau ar pavyks tiksliai pragręžti skylę ir prakišti kabelį, tad turėjau planus B ir C. Planas B – panaudoti senus kabelius. Taip būčiau galėjęs padaryti, nes į mano butą buvo atvesti du įvadiniai kabeliai po du laidus. Planas C – panaudoti telekomunikacijų vamzdį, kuriuo į butą būčiau atvedęs bent įžeminimo laidą.

Nutiesus ir sujungus naujus kabelius, reikia įvadinio kabelio įžeminimo laidą prijungti prie įžemintuvo. Įžemintuvo funkciją daugiabučiuose namuose atlieka laiptinėse esančios metalinės apskaitos spintos. Mano apskaitos spintoje yra privirintas nedidelis strypas su sriegiu, kurį ir panaudojau įžeminimo laido prijungimui.

Mano namo laiptinėse apskaitos spintos ne tik nerakinamos, bet ir neturi jokios apsaugos, kuri apsunkintų pasiekti spintoje sumontuotą įrangą ir laidus. Dėl to, „chuliganas-elektrikas” be didelių pastangų galėtų paimti mano įžeminimo laidą ir prijungti jį prie fazinio laidininko. Visas mano buto įžeminimas virstų „įfazinimu”. Kad taip neatsitiktų, įžeminimo laidą pakartotinai įžeminau buto viduje. Tam pritaikiau atsitiktinai šalia įvadinės dėžutės atrastą įžemintą vielą, kuri tiesiogiai sujungta su apskaitos spinta.

Baigęs visus darbus atlikau testus. Ypač norėjau realiomis sąlygomis patestuoti pakartotinį įžeminimą, t.y. ar įvyks trumpasis jungimas, jei kas nors prijungtų buto įžeminimo laidą prie fazės laidininko. Dėl to, įžeminimo laidą sujungiau su faziniu laidininku (esančio už automatinio jungiklio). Trumpasis jungimas įvyko – automatinis jungiklis suveikė. Tokiu būdų patestavau ne tik ar veikia pakartotinis įžeminimas, bet ir ar bendrai elektros instaliacija atlaiko trumpą jungimą. Kitas testas nebuvo toks ekstremalus. Prie kištukinių lizdų fazinio ir įžeminimo kontaktų prijungiau elektros lemputę ir patikrinau ar ji šviečia.

Pastaba, darant trumpojo jungimo testą nereikėtų trumpinti metalinių elektros instaliacijos dalių tiesiogiai liečiant laidu. Jos ne tik apanglės, bet gali ir apsilydyti. Vietoj to, tvirtai prijungiami du stori laidai prie trumpinamų dalių, o trumpasis jungimas sukeliamas sulietus laisvus laidų galus.

Dėmesio, šio įrašo autorius nėra profesionalus elektrikas. Visa šiame įraše pateikta informacija yra asmeninė autoriaus nuomonė. Jei nors truputi abejojate savo veiksmais, kreipkitės pagalbos į profesionalų elektriką.

Programinis SMS žinučių siuntimas panaudojant mano.tele2.lt svetainę

Kuriant interneto svetaines dažnai pasitaiko, kad reikia įdiegti SMS žinučių siuntimo funkcionalumą. Priklausomai nuo svetainės paskirties, kartais reikia išsiųsti šimtus ar net tūkstančius žinučių per diena, o kartais užtenka ir kelių SMS žinučių per mėnesį.

Jei reikia išsiųsti pakankamai didelį kiekį žinučių, labai patogu naudoti specializuotų interneto svetainių, kurios siūlo ne tik lengvai integruojamą SMS žinučių siuntimo API, bet ir patrauklią 1-2 euro centų už vieną žinutę kainą, paslaugomis. Norint naudotis tokių svetainių paslaugomis reikia arba pasirašyti paslaugų teikimo sutartį, arba iš anksto sumokėti bent minimalų mokestį, už kurį bus suteikta teisė išsiųsti tam tikrą kiekį SMS žinučių. Tačiau tai gali būti nepatogu, jei turite asmeninę svetainę ir jūsų poreikis yra siųsti tik kelias žinutes per savaitę ar mėnesį.

Visi Tele2 klientai turi teisę prisiregistruoti ir naudoti savitarnos svetainę mano.tele2.lt. Pasinaudojus svetainėje esančia forma galima nemokamai išsiųsti ribotą skaičių SMS žinučių per mėnesį. Išnaudojus nemokamų SMS žinučių limitą, kitos žinutės bus apmokestinamos ir įtrauktos į bendrą mėnesinę sąskaitą už mobiliojo ryšio paslaugas. Nemokamų SMS žinučių skaičių, vienos žinutės kainą ir kitą informaciją rasite prisijungę prie savitarnos svetainės.

Jei šis siuntimo būdas jums yra tinkamas, galite pasinaudoti mano sukurta PHP kalba parašyta biblioteka, kurios pagalba galėsite siųsti SMS žinutes iš savo svetainės naudodami mano.tele2.lt sąskaita. Bibliotekos kodas ir naudojimo pavyzdžiai yra patalpinti GitHub projekto tele2lt-sms-api svetainėje.

Lietuvos prekybos centruose parduodamų mineralinių vandenų sudėčių palyginimas

Organizmo vandens poreikiui patenkinti jau daugelį metų vartoju natūralų mineralinį vandenį. Ir tik visai neseniai supratau, kad mineralinis vanduo gali būti ne tik vandens, bet ir reikšmingas kai kurių mineralinių medžiagų šaltinis.

Šis paprastas atradimas mane aplankė po to, kai pradėjau aiškintis, kodėl kai kurių ilgos trukmės bėgimo treniruočių metu man akivaizdžiai pakildavo kraujo spaudimas: tvinksėdavo smilkiniai ir venos, užkaisdavo veidas. Apsilankymas pas kardiologą ir širdies tyrimas veloergometrijos būdų patvirtino – esant dideliam fiziniam aktyvumui mano kraujo spaudimas yra per didelis. Pradėjęs domėtis mineralinių medžiagų įtaka žmogaus organizmui sužinojau, kad kraujo spaudimą gali didinti natris. Iki to, dažniausiai gerdavau mineralinį vandenį „Vytautas”, kuriame natrio jonų koncentracija yra didelė (1727 mg/l). Fiziškai aktyvią dieną išgerdavau 2 ir daugiau litrų šio vandens, o su juo ir didelį kiekį natrio jonų. Aukšto kraujo spaudimo problemą „išsigydžiau”, kurį laiką nevartodamas mineralinio vandens „Vytautas”.

Šiuo metu mineralinį vandenį renkuosi pagal mineralinių medžiagų poreikį arba perteklių. Kad būtų paprasčiau pasirinkti mineralinį vandenį, į lentelę suvedžiau Lietuvos prekybos centruose parduodamų mineralinių vandenų sudėtis (analitines kompozicijas). Lentelėje taip pat pateikiami mineralinių medžiagų kiekiai, kuriuos rekomenduojama suvartoti 31–50 amžiaus vyrams per parą (RPN) ir bendras mineralų kiekis (BMK). Mineralinių medžiagų koncentracijos nurodytos mg/l matavimo vienetais.

Jei savo mobiliajame įrenginyje nematote visų lentelės duomenų, pastumkite lentelę į kairę.
BMK Mg2+ Na+ K+ Ca2+ Cl F HCO3 SO42-
RPN (mg) 420 1500 4700 1000 2300 4
Tichė 1378 73 76 19 220 46 0,3 108 834
Rasa 3888 160 551 14 621 2189 0,39 268 86
Aras 6650 258 902 17 1117 3913 0,3 308 128
Vytautas 7309 240 1727 32 552 3480 300 989
Donat Mg 13174 1000 1700 380 75 7800 2100
Akvilė 150 5,9 2,3 0,7 49,3 3 173,8 1
Neptūnas 157 7,7 2,5 2,6 37,9 25 144,7 5,8
Evian 309 26 6,5 1 80 6,8 360 12,6
Norvil 337 12,2 6,6 3,1 61,6 8,7 234 4,5
Rasa Light 363 13 9 3 64 21 0,31 247 6
Vittel 508 20 7,7 5 94 4 248 120
Fuldataler 566 22,1 58,8 4,6 85,6 170,3 218 5,1
Perrier 675 4,2 9,5 1 160 22 430 33
S.Pellegrino 952 49,5 31,2 2,2 164 49,4 0,5 243 402
Hermis 1355 20 339 7 98 520 0,2 355 17
Frost 1940 8 700 11 13 735 1,2 445 80
Birutė 2671 81 650 6 186 1204 243 375
Darida 3154 21 1130 16 40 1460 2,4 290 410
Borjomi 55 1700 75 380 4250

 

Lentelėje mineralinius vandenis suskirsčiau į tris grupes: žaliąją, pilkąją ir raudonąją.

Žaliajai grupei priskyriau vandenis, kurie turi didelį bendrą ištirpusių mineralinių medžiagų kiekį. Iš šios grupės tik mineraliniai vandenys „Tichė” ir „Rasa” tinkami kasdieniniam vartojimui. Kiti šios grupės vandenys netinkami dažnam didesnio kiekio vartojimui, nes turi didelį kiekį natrio jonų. Tačiau retkarčiais tokį vandenį gerti yra naudinga. Mineralinis vanduo „Donat Mg” neturi lygių pagal magnio jonų kiekį. Mažiau nei pusė litro šio vandens turi tiek magnio, kiek rekomenduojama suvartoti per dieną. Vanduo „Aras” neturi lygių pagal kalcio jonų kiekį. Mažiau nei vienas litras šio vandens patenkiną vienos dienos rekomenduojamą kalcio normą. Mineralinis vanduo „Vytautas” be didelio kiekio natrio jonų, turi pakankamai didelį kiekį ir kitų mineralinių medžiagų, tad jo būtų naudinga atsigerti kai aktyviai fiziškai dirbama ir išliejama daug prakaito.

Raudonajai grupei priskyriau vandenis, kurie turi didelį bendrą ištirpusių mineralinių medžiagų kiekį, tačiau, skirtingai nei žaliajai grupei priskirti vandenys, didžioji dauguma šių medžiagų yra natrio jonai. Šios grupės mineralinis vanduo yra mažiau vertingas, nes žmogaus organizmas natrio poreikį patenkina su kasdieniniu maistu, kuriame yra natrio chlorido (valgomosios druskos) ir natrio hidrokarbonato (valgomosios sodos). Labiau vertingų magnio, kalio ir kalcio mineralų šiuose vandenyse yra sąlyginai mažai.

Pilkajai grupei priskyriau visus mažiau mineralinių medžiagų turinčius vandenis. Nei vienas iš šių vandenų negalėtų būti pagrindiniu kurios nors mineralinės medžiagos šaltiniu rekomenduojamai dienos normai pasiekti, tačiau puikiai tinka mineralinių medžiagų papildymui. Be to, skirtingai nei didelį mineralinių medžiagų kiekį turintys vandenys, šie vandenys neturi savito skonio ar kvapo ir jų suvartojamas kiekis gali būti praktiškai neribojamas.

Daugiau informacijos apie mineralinių vandenų „Vytautas” ir „Birutė” sudėtį galite rasti čia, „Borjomi” – čia, o „Tichė” – čia. Daug išsamios ir naudingos informacijos tiek bendrai apie mineralinį vandenį, tiek apie lietuvišką mineralinį vandenį galite rasti darbe „Mineralinio vandens naudojimo Lietuvos kurortuose sveikatinimo, profilaktikos, gydymo ir reabilitacijos tikslais standartizuotos metodinės rekomendacijos”.

Skanaus vandens !

Šio įrašo nuotrauką XCF formatu galite parsisiųsti čia.

2017 m. „Danske banko Vilniaus maratono” statistika

Praėjo beveik mėnuo nuo dienos, kai įveikiau savo pirmąjį maratoną – „XIV Danske banko Vilniaus maratono” 42 km. 195 m. ilgio trasą. Iš karto po maratono iškilo klausimas – kaip mano 4 val. 30 min. 13 sek. rezultatas atrodo bendrame kontekste ? Smulkios traumos ir fizinis nuovargis jau išnykę, įveikto maratono džiaugsmas aprimęs, o treniruočių sezonas uždarytas, todėl atėjo laikas parsisiųsti visų maratono dalyvių rezultatus ir paskaičiuoti statistinius duomenis.

Labiausiai dominantis statistinis duomuo – vidutinis maratono įveikimo laikas, kuris šiais metais yra 4 val. 06 min. 12 sek. Kitas įdomus statistinis duomuo yra mediana, t.y. laikas, kuris finišavusius maratono dalyvius padalina į dvi lygias dalis: pirmoje dalyje pusė greičiausiai bėgusių dalyvių, kitoje – lėtesnių bėgikų pusė. Mediana nežymiai skiriasi nuo vidutinio laiko ir yra 4 val. 05 min. 01 sek.

Mane asmeniškai nustebino dalyvių iš Lietuvos ir užsienio vidutiniai maratono įveikimo laikai. Dalyvių iš Lietuvos jis yra 4 val. 05 min. 49 sek., o dalyvių iš užsienio – 4 val. 06 min. 41 sek. Prieš skaičiuodamas vidurkius tikėjausi, kad dalyvių iš užsienio jis bus gerokai trumpesnis, nes galvojau, kad į toliau nuo namų vykstančius maratonus atvažiuoja didesnę patirtį turintys bėgikai, kurie turi būti greitesni. Ko gero, šią klaidingą nuomonę susidariau pažiūrėjęs į greičiausiųjų dešimtuką, kuriame net 7 dalyviai iš užsienio. Tikslesnį bėgikų iš užsienio apibūdinimą suformulavau paskaičiavęs dar vieną statistinį duomenį – standartinį nuokrypį, t.y. duomenį, kuris parodo kiek daug rezultatai skiriasi nuo vidurkio. Bėgikų iš Lietuvos jis yra 35 min. 41 sek., o užsienio – 38 min. 38 sek. Tai parodo, kad dalyviai iš užsienio labiau pasidalino į dvi stovyklas: tų, kurie atvažiavo siekti geresnio rezultato ir tų, kurie nubėgo maratoną lėčiau už vidutinį laiką.

Vyrai maratoną vidutiniškai įveikė per 3 val. 59 min. 57 sek., o moterys per 4 val. 19 min. 04 sek.

Žemiau atvaizduota maratono dalyvių finišavimo laikų pasiskirstymo histograma, kuri parodo kiek dalyvių finišo liniją kirto penkių minučių intervaluose.

Vienas įdomesnių duomenų, kurį matome histogramoje – vadinama moda, t.y. laiko intervalas, kuriame finišo liniją kirto daugiausia dalyvių. Patys populiariausi finišavimo laikai yra 3 val. 55 min. – 4 val. 00 min. intervale, kuriame finišavo net 61 dalyvis. Populiarūs buvo ir 4 val. 10 min., 4 val. 30 min. bei 4 val. 15 min. intervalų laikai su atitinkamai 48, 48 ir 46 finišavusiais dalyviais. Užvedus pelyte ant histogramos galite peržiūrite kitų intervalų duomenis.

Jei statistikui reikėtų matematiškai aprašyti bėgimo rezultatus, jis galėtų panaudoti normalųjį skirstinį. Histogramoje raudona linija nubrėžta normalaus skirstinio, atitinkančio bėgimo rezultatus, kreivė. Kitaip sakant, tai yra teoriniai dalyvių rezultatai.

Šiais metais 28 dalyviai pirmąją maratono 21,098 km. ilgio trasos pusę įveikė greičiau nei antrąja pusę. Nieko nuostabaus, kad šį sudėtingą dalyką pasiekė tik 3,8 % visų dalyvių. Kiti dalyviai antrąja trasos pusę įveikė vidutiniškai 18 min. 28 sek. lėčiau. Kadangi buvau vienas iš tų, kuris antrąja pusę įveikė gerokai lėčiau nei pirmąją, galiu pateikti savo versiją: patirties neturėjimas planuojant maratono greitį, t.y. iš pradžių bėgant per greitai, ir Gedimino pr. pradžioje prasidedanti ir savo kulminaciją Subačiaus g. pasiekianti įkalnė, kuri antrąjį ratą ne kartą privertė pasivaikščioti. Ir ne mane vieną …

Žemiau atvaizduota maratono dalyvių pirmos ir antros trasos pusių vidutinio greičio skirtumo diagrama, kuri parodo kaip priklauso vidutinis greičio skirtumas nuo bendro laiko intervalo.

Pavyzdžiui, bėgikai, kurie maratoną įveikė iki 3 val. 00 min., pirmą ratą bėgo vidutiniškai 14 s/km. lėčiau nei antrą ratą, o bėgikai, kurie maratoną įveikė 4 val.30 min. – 4 val. 45 min. intervale, antrą ratą bėgo vidutiniškai net 77 s/km. lėčiau.

Pabaigai dar keletas duomenų.

Viso dalyvių 956
Viso dalyvių iš Lietuvos 536 (56,1 % nuo visų dalyvių)
Viso dalyvių iš užsienio 420 (43,9 % nuo visų dalyvių)
Viso vyrų dalyvių 805 (84,2 % nuo visų dalyvių)
Viso moterų dalyvių 151 (15,8 % nuo visų dalyvių)
Viso finišavusių (skaitykite pastabą žemiau) 738 (77,2 % nuo visų dalyvių)

Iš visų dalyvių 77,2 % yra finišavusiųjų sąraše. Deja, viešai skelbiamoje „Danske banko Vilniaus maratono” rezultatų lentelėje nėra duomenų, iš kurių būtų galima atsakyti, kiek dalyvių pasitraukė iš trasos jos neįveikę, o kiek dalyvių net neatvyko prie starto linijos.

Net 43,9 % visų dalyviu buvo svečiai iš užsienio. Peržiūrėdamas dalyvių sąrašą atkreipiau dėmesį į dalyvius su lietuviškais vardu ir pavarde, bet užsiregistravusius kaip kitų šalių atstovai. Bet tokių dalyvių nebuvo tiek daug, kad iš esmės keistų duomenis.

Duomenų, kurie buvo reikalingi šiam įrašui sukurti, parsiuntimo programėlę ir įraše pateikiamos informacijos skaičiavimų bylas galima parsisiųsti čia.